Beveik pusšimtis ilgų bėgimų entuziastų išbandė savo jėgas 108+ kilometrų trasoje, bėgdami vaizdingu taku aplink Vilnių. Kartu su ultrabėgikais prie starto linijos stojo ir įmonės „Agrokoncernas“ projektų vadybininkas Justinas Medišauskas. Finišo liniją jis kirto šeštas, distanciją įveikęs per 11 val. 19 min. ir 28 sek.
„Manau, kad kiekvienas žmogus gali tai padaryti, – gūžteli pečiais bėgikas mėgėjas, tačiau priduria, kad tokiam iššūkiui būtina ruoštis.
Justas sutiko pasidalinti savo patirtimi varžybose ir papasakoti, su kuo teko susidurti trasoje.
– Įveikti maratoną – tikrai ne kiekvienam, o nubėgti daugiau nei 100 kilometrų su beveik 2500 km sukilimu – čia jau yra žmogaus galimybių egzaminas. Kaip apskritai šovė į galvą jį laikyti?
– Prieš trejus metus dalyvavau bėgime Gran Kanarijoje. Iš pradžių įveikiau 12 kilometrų į kalną ir žemyn, paskui po metų pradėjau galvoti apie 47 kilometrų distanciją. Pirmą kartą ją tiesiog įveikiau, o šiemet – subėgau. Ir dabar Vilniuje distanciją įveikiau, bet ne subėgau. Nes „įveikti“ ir „subėgti“ yra du skirtingi dalykai.
– Užimti 6 vietą tarp visų dalyvių tokioje fiziškai iš psichologiškai sunkioje distancijoje yra didelis pasiekimas. Ar tikslas buvo dar didesnis?
– Planavau geresnį laiką, bet buvo labai sunku. Kas yra vilniečiai žino, ką reiškia Belmonto Pučkorių atodanga, Gariūnų kalnas. Buvo lietinga diena, viskas patežę. Beveik 3000 vertikalaus sukilimo padarė savo. Iki Gariūnų kalno dar viskas neblogai buvo, bėgau antras, vijausi lyderį, bet jis bėgo ir nubėgo, o aš nebegalėjau palaikyti tokio tempo.
– Vidutinis bėgimo tempas gavosi kilometras per 6 minutes. Turint omenyje, kad vietovė buvo labai įvairi – nuo kalnų iki siaurų miško takelių, miesto atkarpų, vis tiek skamba įspūdingai.
– Kažkur iki 67 kilometro pavyko palaikyti tempą, o paskui jau pradėjo lenkti kiti bėgikai. Supratau, kad per greitai pradėjau ir nukrypau nuo savo maitinimosi trasoje plano. Po to tas atliepė antroje bėgimo pusėje. Glikogeno atsargos išseko ir viskas – nebeatstatysi.
– Kada įvyko lūžis, kai supratai, kad reikės kentėti?
– Kai į Gariūnų kalną užropojau, nes buvo ir statu, ir nuo lietaus slidu. Smagus tas kalniukas. Bet turėjau labai didelį artimųjų palaikymą, kuris neleido pasiduoti ir „nusiimti“. Labai daug minčių buvo po 67 kilometro baigti bėgimą. Nes pirmoje pusėje bėgau, o antroje – ridenausi. Visur, kur buvo pakilimas ėjau, tačiau visi taip darė – tik vieni ėjo greičiau, kiti – lėčiau. Nepasiduoti ir judėti į priekį neleido ir mintis, kiek daug laiko ir pastangų įdėjau pasiruošimo metu. Nusprendžiau, kad reikia pakentėti iki finišo.
– Įveikti 100 kilometrų jau yra iššūkis, bet dar laukė papildomi aštuoni. Kokios mintys tuo metu sukosi galvoje?
– Trasa buvo kiek daugiau nei 109 kilometrų ilgio. Paskutiniai kilometrai, turbūt, buvo patys sunkiausi. Bet pati trasa labai patiko, gražios, vaizdingos vietos. Paskutiniame maitinimo punkte išgėriau energetinio gėrimo ir supratau, kad tikrai distanciją užbaigsiu, jeigu reiks – nueisiu. Tiek atkentėjus jau nebuvo minčių pasiduoti. O kai išgirdau garsus stadione, liko tik finišuoti.
– Koks buvo jausmas kirtus finišo liniją?
– Buvo žiauriai sunku, o po to – šalta. Buvau šiek tiek nusivylęs, nes mano planas buvo kitoks. Kai finišavau, sakiau, kad daugiau gyvenime nebedarysiu tokių nesąmonių, bet šiandien jau noriu pagerinti laiką.
– Iš kur kyla motyvacija tokiems ekstremaliems iššūkiams?
– Kiekvienas savaip eina iš proto. Net negaliu atsakyti, kodėl kilo toks noras. Pernai pamačiau, kad vyksta tokios varžybos, paklausiau trenerio ar pavyktų pasiruošti. Pasakė, kad galima pabandyti, taip ir pradėjau ruoštis. Per savaitę stengdavausi nubėgti 100-130 kilometrų. Treniruodavausi 4 arba 5 kartus per savaitę. Per treniruotes daugiausiai esu įveikęs apie 43 kilometrus per 3,5 valandos.
– Ar jau planuoji naujus startus?
– Yra toks 43 kilometrų bėgimas „Trail Kuršių Nerija“, vasarį Gran Kanarijoje vyks 47 kilometrų bėgimas kalnais ir tuomet – vėl 108 kilometrai pavasarį.
– Ar tokiuose iššūkiuose įgyta patirtis kaip nors praverčia ir kasdienybėje, darbe?
– Tokie iššūkiai moko disciplinos, nes motyvacija be disciplinos yra niekas. Kaip ir darbuose, jeigu esi disciplinuotas ir turi atsakomybių, padarai viską taip, kaip turi būti. Taip tampi geresnis ir asmeniniame gyvenime, ir darbe. Mano laikrodis rodė, kad po šeštos valandos bėgau iš charakterio, nes ištvermė baigėsi. Toks mano būdas – nemėgstu pasiduoti.
– Jeigu savo patirtį reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, koks jis būtų?
Buvo labai sunku, bet kartosiu. Noriu pagerinti savo laiką ir „tilpti“ į 10 valandų.
