Lapkričio 23-ąją minima Lietuvos kariuomenės diena. Ji primena, kad šalies saugumas priklauso ne tik nuo profesionalios kariuomenės, bet ir nuo tų, kurie pasirenka savanoriškai prisidėti prie šalies gynybos.
Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) tarnauja apie 5 tūkst. karių savanorių, kurie atlieka nenuolatinę karo tarnybą.
Kiekvienas iš savanorių turi savo istoriją, kodėl pasirinko šį kelią ir ką ši tarnyba duoda gyvenime.
Vienas iš jų – 29 metų įmonės „Agrokoncernas“ agronomas-konsultantas Linas Macijauskas. Devynerius metus tarnaujantis KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-ojoje rinktinėje, Šakių 205-oje pėstininkų kuopoje savanoris įsitikinęs, kad pratybose įgyta patirtis praverčia ir kasdieniame gyvenime, ir darbe.
Įgūdžiai padeda ir darbe
Vyriausias šaulys, grandies vadas L. Macijauskas į savanorių gretas prisijungė sekdamas draugo pėdomis. Priimti šį sprendimą jį paskatino ir po Krymo aneksijos vis pasiekdavusios žinios iš kaimyninių šalių.
„Nusprendžiau, kad noriu prisidėti prie savo šalies saugumo ir gynybos. Buvau jaunas, aktyvus, norėjosi išbandyti save, įgauti disciplinos, fizinio parengimo, kad būtų kur tikslingai nukreipti turimą energiją“, – pasakoja L. Macijauskas.
Savanorystė jam patiko, nes galėjo šią veiklą derinti su bakalauro ir magistro studijomis Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, vėliau – darbu įmonėje.
„Dirbu žemės ūkio sektoriuje ir vasarą – čia pats darbymetis. Gerai tai, kad pratybos vasarą nevyksta, todėl viską galiu suderinti. Nors žinoma, visko būna. Pavasarį ar vasarą miške yra tekę savaitgalį išsitraukti telefoną ir kokią grūdų pardavimo sutartį padaryti ar klientą pakonsultuoti. Bet, kai nori, viską galima suderinti“, – šypteli pašnekovas.
Jis pastebi, kad pratybose įgyti įgūdžiai jam padeda ir darbe. Strateginis mąstymas, greitas sprendimų priėmimas, taip pat – bendravimas su skirtingais žmonėmis, psichologijos išmanymas suteikia pranašumą ir profesiniame kelyje.
„Savanoriai yra skirtingų profesijų žmonės, su skirtingomis patirtimis, charakterio savybėmis, tačiau mes visi turime vieną bendrą tikslą. Išmokstame komunikacijos, pagarbos, komandinio darbo. Man dažnai reikia greitai priimti sprendimus, todėl strategijos, kurios taikomos karyboje, labai praverčia ir darbe“, – sako pardavimų srityje dirbantis vyras.
Savanorystė populiarėja
L. Macijauskas pasakoja, kad savanorių pratybos vyksta ciklais. Žiemą daugiau laiko skiriama teorijai, pavasarį, rudenį dažniau tenka pabuvoti fizinėse pratybose miškuose, eiti į žygius, laikyti fizinio parengimo testus.
„Mes esame savanoriai ir tai jau pasako – turime būti pasiruošę. Žinoma, geriau, kad to niekada neprireiktų, bet kai turi žinių, patirties, tada ir pats, ir aplinkiniai jaučiasi ramiau. Savanoriauju devynerius metus ir pats matau, kiek Lietuva investavo į šalies saugumą, kiek ateina naujų žmonių. Taip pat prie NATO prisijungė ir kaimyninės šalys Suomija, Švedija – tai irgi didina mūsų visų saugumą“, – įsitikinęs savanoris.
Linas pasakoja, kad kai pradėjo savanoriauti, pratybų dalyviai tilpdavo į vieną mašiną. Dabar į jas vyksta kur kas daugiau žmonių. Pasak jo, savanorių skaičius labai padidėjo Rusijai užpuolus Ukrainą.
„Iš vienos pusės blogas įvykis, iš kitos – gera matyti, kad žmonės pasiruošę ginti savo šalį. Man, kaip savanoriui, buvo ypač svarbu, kad įmonė, kurioje dirbu, pačiomis pirmosiomis karo dienomis nutraukė bet kokius prekybinius ryšius su šalimi agresore. Buvo nelengvas metas tiek įmonei, tiek darbuotojams, tiek mūsų klientams ūkininkams, bet viskas išsisprendė. Atsirado naujų partnerių, su kuriais puikiai sekasi dirbti“ – sako L. Macijauskas.
Išgelbėjo gyvybę
Kol kiti kolegos po aktyvaus darbų sezono keliauja po užsienio šalis, šildosi egzotinėse šalyse, Linas tuo metu paprastai dalyvauja pratybose, kur nors lietuviškuose miškuose.
Jis neslepia, kad tenka išeiti iš komforto zonos – ištverti nepalankius orus, nemigą ar kitus nepatogumus, tačiau tai irgi stiprina charakterį bei augina kaip asmenybę.
„Būna trumpų akimirkų, kai telefone matai, kaip draugai pramogauja, o tu sėdi miške ir kovoji su karščiu ir uodais. Bet ir čia yra romantikos. Būna labai gražūs rytai, su paukščių čiulbėjimu, žvaigždėtos naktys. Esu miegojęs viduryje pelkės – slėpėmės, kad priešas nerastų. Priešas nerado, bet rado uodai. Nors mūsų miegmaišiai tokie, kad išlenda tik nosis, bet jie ir tą nosį randa“, – juokiasi L. Macijauskas.
Jis priduria, kad praktinės pratybos būna labai įvairiapusiškos. Savanoriai mokosi skaityti žemėlapius, planuoti laiką, lavina šaudymo įgūdžius, stiprina fizinį pasirengimą, taip pat įgauna ir medicinos, pirmosios pagalbos teikimo žinių.
„Mokymų dėka esu išgelbėjęs ir žmogaus gyvybę. Teko gaivinti bėgimo metu susmukusį žmogų, pasisekė, išgyveno“, – prisimena savanoris.
Pastebėti rikiuotėje Liną nesudėtinga. 1,94 metrų ūgį vyras išnaudoja žaisdamas KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės komandoje. Kartu su ja šiemet jis tapo kariuomenės krepšinio čempionato nugalėtoju, o NATO turnyre su Lietuvos kariuomenės komanda tapo vicečempionu.
Pasak L. Macijausko, kariuomenėje yra daug sporto šakų, todėl kiekvienas, kuris užsiima kokiu nors sportu, gali save realizuoti.
Paklaustas iki kada planuoja tęsti savanorystės kelią pašnekovas šypteli: „Kol sveikata leis, nes tai jau tapo ne tik tarnyba, bet ir gyvenimo būdu.“
